Artėjantis rugsėjis atneša ne vien atvėsusį orą, jis pažadina visą vasarą snaudusius prisiminimus ir ilgesį. Nepastebint vaizduotė nupiešia mokyklos draugus, todėl nori nenori turi  pripažinti – daug ko pasiilgai. Ir artėjantys mokslo metai staiga nebe tokie baisūs, kai vaizduotę užpildo draugiški klasės draugų veidai. Visi šie prisiminimai tyliai pakužda, kad niekas negali tęstis amžinai. Gal todėl vasara man primena tarp pirštų lėtai byrantį smėlį, įkaitintą saulės, – kuo mažiau saujoje jo lieka, tuo mažiau jis šildo tavo rankas. Vasaros šiluma maloni, bet laikina, o rugsėjis iš žinių nupina minkštą ir šiltą megztinį, kurio jaukumas neišblėsta ilgai, šildydamas iki pat kitos vasaros, kai vėl panyrame į šiltą vasaros smėlį, palikdami megztinį, gražiai sulankstytą, laukti rudens. Žinodama, kad ši vasara paskutinė, kurią leidžiu būdama mokine, turiu pripažinti – suprantu, kodėl aš nebemyliu rugsėjo. Vasara suteikia mums sparnus, pakylėja, parodo pasaulį laisvą, nevaržomą, linksmą ir šviesų, apgaubia iliuzija, iš jos išaugina sparnus. O ruduo ir rugsėjis visa tai atima, todėl mes liejame ašaras dėl savo iliuzinių sparnų pamiršdami, kad iš jų plunksnų mokykloje statomi pamatai gyvenimui.

Domantė Vaišvylaitė

Ankstus rytas. Saulė žeme raičiojasi, dangus žydras kaip šaltinėlio vanduo, o aš ankstyva kaip niekad – juk šiandien Rugsėjo pirmoji mano naujoje mokykloje!
Su džiaugsmu ir šiokiu tokiu jauduliu išlipau iš lovos. Susiruošiau ir pirmyn!
Kai įžengiau į mokyklos koridorių, man pasidarė kiek nejauku. Juk aš beveik nieko nepažįstu! Ar nauji draugai priims mane draugiškai? O kokie bus mokytojai? Kilo daug klausimų, bet po keleto minučių visos abejonės išblėso. Direktorius visus maloniai pasitiko prie mokyklos durų. Taip pat ir mane. O kai priėjau prie savo klasės draugų, iškart su visais susidraugavau. Kai susirinko visi mokyklos moksleiviai, prasidėjo šventė. Po direktoriaus ir svečių sveikinimų visi mokyklos mokytojai mums dainavo ir šoko. Buvo išties linksma.
Po šventės mokyklos kiemelyje keliavome į klasę. Mus palydėjo dvyliktokai. Kokie jie dideli! Kada nors ir aš tokia būsiu.
Susipažinau su naująja savo auklėtoja. Ji buvo taip pat labai maloni, linksma ir draugiška. Man atrodo, jog šioje mokykloje patys maloniausi, linksmiausi ir draugiškiausi žmonės!
Laikas prabėgo greitai, man pasidarė drąsiau, bet šventė baigėsi... Per daug nenuliūdau. Juk ir vėl visus pamatysiu rytoj!
Ši Rugsėjo pirmoji buvo labai smagi šventė. Ir oro gero mums nepagailėjo. Ak, kaip viskas buvo įdomu ir nauja!
Iki rytojaus, mokyklėle!

Vytautė Tamutytė, 5c