Literatūrologas Regimantas Tamošaitis susitiko su gimnazijos abiturientais: kūryba – tai  prasmės atsiradimas

Jei teisingai suprantu, poreikis kurti literatūrą kilo iš gyvenimo prasmės paieškų?..

– Būtent. Ne iš klonavimo – nes daug kam toks poreikis kyla iš apsiskaitymo. Žmonės skaito, o po to ima rašyti. Man taip nebuvo. Aš savęs nejaučiau kaip rašytojo, ilgą laiką visiškai negalvojau apie jokią karjerą. Buvo įdomu kalbėti apie prasmę, paieškas, filosofiškai apie būtį, o šitie dalykai skleidžiasi mene – literatūroj, muzikoj, dailėj. Todėl tapau dėstytoju. Kadangi dėstytojavimas nebuvo vien profesinė specialybė, bet ir gyvenimo būdas, būdamas literatūroje aš tuo pačiu metu buvau ir šalia jos, turėjau galimybę žvelgti į ją iš šalies, pamatyti jos privalumus ir grėsmes. Kai kurie žmonės, net profesionalai, labai susitapatina su knygomis ir praranda gyvenimą, gyvenimo jausmą. Jie neišvengiamai praranda ir meninį pojūtį (estetinį jausmą). Jie nebesuvokia literatūros kaip gyvos versmės, kaip tekste dokumentuoto autentiško žmogaus gyvenimo. Tiesiog konvencionaliai skaito tą literatūrą, vertina tai, kas atpažįstama, kas atitinka tam tikras konvencijas. Prasmę atranda pagal atpažinimo principą. Man tas dalykas svetimas. Aš juos laikiau sugadintais profesijos. Pats visą laiką stengiausi tarsi iššokti iš literatūros, kad pajusčiau jos vertę, gyvybę ir vėl sugrįžčiau tarytum iš naujo, ir vis mokėčiau nustebti. Siekiau, kad tie patys elementarūs tekstai (kad ir K. Donelaičio kūryba) kaskart keltų nuostabą. Tai toks paradoksas – vienu metu ir žinoti, ir tarsi sužinoti iš naujo. Jei tik ateitum ir kartotum, ką žinai, būtų neįmanoma dėstyti. Kiekvienos paskaitos metu aš stengiuosi sau susikurti intrigą – iš naujo žvelgiu į tą patį autorių. Kodėl jis rašė? Kas jam rūpėjo? Kodėl mes jį skaitome? Reikia jį aktualizuoti.

Iš pokalbio su A.Jakučiūnu

Nemunas, 2008-03-13

Mintys gimusios po susitikimo:

.......kalbėjausi  su jais  akis į akį, kaip su lygiais sau, nes mačiau, kad protingi...

....... aš tik norėjau išsprogdinti jų išankstinių nuostatų kiautus, pamėginau pramušti sąmonę, išlaisvinti juos iš inertiško mąstymo, o viską vėl surikiuoti, kad mokėtų nuosekliai aiškinti kūrinį, gali tik lietuvių kalbos mokytojas ar mokytoja, todėl kaip nors įveikite skepticizmą mokytojų atžvilgiu...

Literatūra yra mokslas, ji turi savo metodus, žingsnius, nuoseklumą, terminiją ir pan.

Moku ir aš tokius dalykus daryti, bet mūsų susitikimo tikslas buvo ne toks; man buvo svarbu uždegti, motyvuoti tuos jaunus žmones...
O kai jau žmonės motyvuoti, tai ir mokytis jiems daug lengviau.
Sakoma: įpratink jauną žmogų skaityti, ir mokyti jo nebereikės - jis pats mokysis, visą gyvenimą.
Ir pas jus sakiau, kad esu tik skaitytojas...
 
....noriu paaiškinti, kad mano kvalifikacijos kitokios - aš esu visgi ne tik pedagogas, bet ir mokslininkas su laipsniais, esu ne tik literatūrologas, bet ir filosofas (dirbau ir filosofijos institute)
.....o realiai - sužlugdyčiau literatūros mokymą, nes nesilaikau standartų, mane veda įkvėpimas - juk dar turiu ir meno kūrėjo statusą......
esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Todėl net savo studentų tinkamai neišmokau (tegul kapstosi patys, kaip ir aš kadaise), ką jau kalbėti apie mokinius?

Ir kad tie gimnazistai gerai įsidėtų į galvas: ne mokslininkai turi eiti pas mokinius, o mokiniai pas mokslininkus, tik tokia yra kultūros raidos logika...

Taigi man mokytojas yra šventas reikalas, jis po šeimos yra pati pirmiausia žmogiškojo sąmoningumo pakopa.